Istorija

Pilotuojamų karšto oro balionų istorija


Pirmas skrydis, pilotuojamas žmogaus, atliktas brolių Josef ir Etienne Montgolfier sukurtu balionu, Prancūzijoje. Brolių tėvai buvo popieriaus gamintojai ir jie pastebėjo, kad degančio popieriaus pelenai kyla aukštyn. Po eksperimentinio skrydžio karšto oro balionu su gyvūnais (avimi, antimi ir gaidžiu) brolių Mongolfjė sukonstruotu popieriniu balionu 1783 m. spalio 19 d. pakilo pirmasis žmogus. Tačiau oficialiai skrydis buvo užfiksuotas mėnesiu vėliau. Karalius įsakė, kad pirmieji balioną išbandytų mirtininkai, bet jaunas fizikas, vardu Pilâtre de Rozier ir Marquis Francois d'Arlandes paprašė jiems suteikti garbės būti pirmiesiems. Pirmieji balionai buvo tiesiog drobės gabalai su pritvirtinta prie apačios rūkstančia „kepsnine“.

Lietuvą oreivystė pasiekė 1806 m. kai į Vilnių atvyko moldavas J. Kuparenka ir pademonstravo skrydį karšto oro balionu.                 
Šių laikų Lietuvos oro balionų sporto entuziastai savo veiklą pradėjo 1988. Tų metų vasario mėnesį buvo įkurta Lietuvos oreivių draugija. Šiuo metu Lietuvoje yra kelios dešimtys įvairaus dydžio oro balionų, užsiimančių ne tik sportine veikla, bet ir apžvalginiais skrydžiais: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Birštone, Trakuose ir kituose Lietuvos vietose.

Skrydžiai karšto oro balionu

Oro balionas gali pakilti į daugiau nei 10 km aukštį, tačiau nuo 3 km aukščio jau pradeda trūkti deguonies. Kylant aukščiau virš dešimties km dėl žemos temperatūros ir didėjančio oro slėgio propano-butano dujos skystėja ir gali pradėti lašėti į krepšį, kas gali sukelti gaisrą krepšyje. Todėl oro balionais dažniausiai yra skraidoma nuo 200 iki 1000 metrų aukščio.

Kuo skiriasi helio-dujų balionai nuo karšto oro baliono

Helio balionai – pripildyti nedegančiomis ir nepavojingomis lengvesnėmis už orą dujomis – heliu arba vandeniliu (dėl saugumo dažniausiai naudojamos helio dujos). Dėl savo vidinio viršslėgio (kai dujos lengvesnės baliono viduje už išorėje esantį orą) kyla į viršų. Helio balionai gaminami iš specialios oro ir dujų nepraleidžiančios medžiagos.

Pieš startą prie helio baliono krepšio pritvirtinamas balastas su smėliu arba vandeniu. Pilotas, norėdamas pakilti, išmeta dalį balasto, balionas tampa lengvesnis už orą ir pakyla į viršų. Norėdamas sustabdyti kilimą arba pradėti leistis, pilotas, pro specialų vožtuvą išleidžia dalį dujų, esančių kupolo viduje, ir taip sumažina baliono keliamąją galią. Vėl norėdamas kilti pilotas išmeta dar daugiau balasto (smėlio arba vandens). Tokio baliono skrydis yra labai brangus vien dėl baliono pripildymo helio dujomis. Helio-dujų balionai yra mažesni už karšto oro balionus. Helio balionai gali skristi toliau ir aukščiau nei karšto oro balionai, nes skrydžio metu jiems nereikia nuolatos eikvoti kuro.

Pakėlimas oro baliono nuo žemės paviršiaus

Karšto oro baliono paruošimas skrydžiui paprastai užtrunka nuo 15-25 minučių. Oro balionas gali pakilti iš 50 kvadratinių metrų aikštelės. Iš pradžių kupolas pripučiamas šaltu oru, ventiliatoriaus pagalba. Degikliais pilotas pučia šilta orą ir kupolas pakyla vertikaliai aukštyn.

 


Bijantiems skristi

Pirmą kartą skrendantieji nerimauja dėl oro baliono konstrukcijos: krepšio pinto iš vytelių bei medžiaginio oro baliono kupolo. Dažniausiai keleiviams visa ši konstrukcija neatrodo patikima.

Tačiau karšto oro balionai pakankamai lėtai kyla ir leidžiasi. Nors ir pasibaigus dujoms, oro balionas nekris, bet lėtai leisis link žemės paviršiaus. Skrydis juo yra pastovus ir saugus. Taipogi, oro balionai skraido tik geru oru.